Archyvas

Ilgus metus, lankydamas įvairiausiais Lietuvos ir pasaulio pirtis, rinkdamas įvairią rašytinę medžiagą, pirtininkų pasakojimus, galiu teigti, kad lietuviai, iš esmės turėjo kitokią, nei kitos tautos, pirties istoriją, tradicijas, pirties statymo principus, taip pat pirties lankymo ir naudojimo būdus.  

Taigi, kodėl mes tiek nedaug težinome apie savo išskirtines pirtis? Kodėl nepasigyrus ir nepareklamavus lietuviškų pirčių, kaip tai daro suomiai ir estais, po visą pasaulį išgarsinę savo karšto oro pirtis - saunas?!

Žiniasklaidoje, turizmo ir kelionių kataloguose, internete randame šimtus naudotis rusiškomis pirtimis pasiūlymų. Pabuvojus visose tose vietose, rusiškų pirčių taip ir nebuvo regėti - visur ten buvo įrengtos lietuviškos garinės pirtys!  

Supratau, kad visi be išimties lietuviai per sovietmetį paveikti rusinimo politikos, yra praradę atmintį ir šiandien nė vienas nebesuvokia kas yra kas. Todėl pirmiausia išsiaiškinkime, kas yra ta rusiška pirtis.

 Rusiškų pirčių istorija

Tiek Vakarų, tiek Rytų, ypač arabų keliautojai, jau nuo XII amžiaus rašė apie tai, kaip rusai prausiasi ir maudosi. Tačiau, Rusuose nebuvo įprasta praustis, o juolab maudytis! Nuo pagonybės laikų rusai buvo įsitikinę, kad praustis yra nesveika, kad geriausias žmogaus kvapas yra sušutusio prakaito tvaikas ir netgi gimusį vaikelį nebuvo leidžiama apiprausti.

 Tik priėmus naująjį, stačiatikių tikėjimą, buvo susirūpinta tautos sveikata ir higiena ir liepta praustis po darbų ir mažiausiai - dukart per metus. Tik gimus vaikeliui, buvo prisakyta tuoj pat jį krikštyti, t.y. tris kartus pamurkdyti vandens kubile ir bent taip nuprausti naujagimius.

Prausimasis būdavo atliekamas vasarą per pagonišką šventę Kupalą (Jonines), nors tiesa, tai būdavo daugiau panašu į visuotinio paleistuvavimo šventę. Antrasis maudymasis būdavo prieš Sačielnik (Kūčias), - apie jį susižavėję rašė Rusijoje pabuvoję keliautojai,- visi kaip vienas jie rašė apie tai, kaip rusai žiemą įsikaitinę voliojasi sniege. Deja, nė vienas keliautojas iki XVIII amžiaus nemini žodžio „bania", o tik „laznia". Yra aprašyta, kaip rusai šiaudais įkaitina krosnies tuštumą (šiaudų suodžiai netepa), kurioje yra laikomos ar džiovinamos malkos, ten įlenda su visais rūbais ir šutinasi („paritsia") tiek, kiek gali ištverti, paskui puola laukan ir voliojasi sniege, o nusivelkę rūbus, iš jų iškrato nuo karščio ir šalčio permainų nukeipusias utėles ar dar kai kokius parazitus. Štai, net senovinė rusiška patarlė nusako senosios rusiškos „pirties" esmę: „Блошка лазню топила,  вошка  парилася,  с тулупа ударилася" -  „Blakė landą kaitino, utėlė kaitinosi, iš kailinių iškrito".

Vladimir Dalj (1801-1872) savo fundamentaliame žodyne „Толковый словарь живого великорусского языка" rašo, kad pirtis Rusijoje buvo vadinama „мыльня,  мовня, лазня", o žodis „баня" rusų kalboje atsirado nuo itališko žodžio „bagno".

Iš tiesų Rusijoje žodis „bania" įsigalėjo nuo XIX amžiaus pradžios, kai Sankt Peterburge, Maskvoje, o vėliau ir kituose didesniuose miestuose higienos sumetimais buvo pradėtos statyti „torgovyje bani" - „mokamas pirtis", kur už pinigus miestelėnai privalėdavo maudytis. Suprantama, žodis „bania" tapo populiarus ir virto kasdienės kalbos žodžiu. Ir nepriklausomai nuo to, kaip kokiame Rusijos krašte būdavo prausiamasi: krosnių landose, atskiruose prausimuisi skirtose patalpose ar statiniuose, jie visi jau būdavo vadinami „bania". 

 V.Dalj netgi buvo užrašęs tokius rusų posakius apie „torgovyje bani": „В кабаках дневать без денег скучно; в торговых банях ночевать душно", „Smuklėse be pinigų dieną nuobodu, mokamose pirtyse nakvoti - tvanku",  „Торговая баня всех моет,  а сама вся в грязи" - „Mokama pirtis visus prausia, o pati - purve"...

Apie pirtis rašantys ir įrodinėjantys jų rusiškąją prigimtį rusiški šaltiniai, nesibodi savaip interpretuoti ir jiems naudingai bei iškreiptai pateikti istorinius faktus. Mažiau išmanantiems istoriją, gali atrodyti, kad mūsų dienomis jų pateikiami faktai atitinka tikrovę. Tačiau panagrinėjus šiandien patiekiamą istorinį „faršą", matyti, kad čia viskas yra naudojama tendencingai. Štai rusai rašo, kad antikos laikų istorikas Herodotas, gyvenęs V a. pr. m. e. (484 pr. m. e. - 425 pr. m. e.), daug keliavęs po pasaulį, pabuvojo ir Rusijoje. Bet kaip jis galėjo būti Rusijoje, jei nei Rusijos, nei rusų tose vietuose ir kvapo nebuvo?..

Dniepro-Būgo upių žiočių rajone tuo metu gyveno klajokliai skitai, kurie jokiu būdu nebuvo slavais ar rusais (kaip, kad neretai aiškina pradinukų mokytojos), o indoeuropiečiais - iranėnais, kalbančiais Rytų Irano dialektu. Herodotas aprašo pirtis, kuriomis naudojosi skitai: trys didžiulės kartys būdavo suremiamos galais viena į kitą ir aptraukiamos veltiniu. Vidury šio statinio stovėdavo didžiulis indas, prikrautas įkaitintų akmenų. Skitai, eidami į tokią pirtį, pasiimdavo kanapių sėklų, kurių užmetus ant karštų akmenų, pasak Herodoto, pakildavo toks garas, jog jokia pirtis negalėtų lygintis su tuo, ką jis matė stepėje. Skitai kaukdavo iš malonumo, besimėgaujant tokia pirtimi. Istorikas dar pasakoja, kad skitai, palaidoję mirusįjį, eidavo apsiprausti pirtyje. Skitų moterys ant grubaus akmens smulkindavo kipariso ir kedro sakų gabalus ir maišydavo juos su vandeniu. Šiuo skystu ir labai malonų kvapą turinčiu mišiniu jos išsitepdavo visą kūną ir palikdavo nakčiai, o kai kitą dieną visą šį sluoksnį nuplaudavo, kūnas būdavo labai švarus, švelnus ir blizgantis.

Bizantijos istoriką Prokopijus (500-565 m. pr. Kr.) rašydamas apie pirtis mini, kad „pirtis slavus lydėjo visą gyvenimą: čia juos nuprausdavo tik gimusius, prieš vestuves ir po mirties". Šis Bizantijos istorikas jokiu būdu negalėjo minėti rusų, kurie kaip tauta tuomet dar nebuvo susiformavusi! Prokopijus savo rankraščiuose aprašė pietinius slavus, gyvenančius Pietų Europoje, t.y. slovėnus, kurie ir šiandien gyvena Alpių kalnuose prie Adrijos jūros, - Pietų Europoje. Taigi, aprašytas gyvenimo būdas ir tradicijos priklausė jiems.

Rusijoje pirtis pradėjo statyti caras Petras I-sis

Didžiausią įspūdį lietuviškos garinės pirtys paliko Petrui I-jam. Vykdamas į Olandiją mokintis laivadirbystės, jis, užsukęs į Vilnių, buvo nustebintas visuomeninių ir asmeninių garinių pirčių gausybe ir jose praleido nemažai laiko. Svarbu pastebėti, kad kitose Europos šalyse pirčių Petras I- sis nerado, nes tuomet Vakarų šalių miestiečiai maudydavosi visuomeninėse voniose. Reikia manyti, kad ir šis įtaisymas Rusijos carui bus patikęs, nes voniose buvo ne tik maudomasi, bet ir puotaujama ir paleistuvaujama.

To laiko metraštininkai aprašo, kaip grįždamas namo Petras I-sis vėl apsistojęs Vilniuje ir, čia jis pakrikštijęs juodaodį Hanibalą, kurį kaitino ir vanojo Vilniaus didikų Sapiegų ir Pacų pirtyse.

Grįžęs į Maskvą, Rusijos caras savo bojarinams įsakė pasikeisti rūbus, nusimauti aukštąsias sabalų kepures, kurios iš tiesų buvo ne tiek valdžios simbolis, kiek priemonė paslėpti klaikiausius kaltūnus, nukirpo jiems barzdas ir  specialiu įsakymu privalomai liepė statyti garines pirtis. Tačiau, pamiršęs lietuvišką žodį „pirtis", jis liepė jas vadinti iš Olandijos atsivežtu žodžiu „vana" - vonia, kuris tautoje vėliau virto „bania".  Suprantama tiek bojarinai, tiek ir visa prie tinginio įpratusi rusų tauta ilgai priešinosi naujų papročių įvedimui, bet vėliau šis įrenginys tapo labai mėgiamu ir garbinamu.

 XIX-jo amžiaus pabaigoje ir ypač XX-jo amžiaus pradžioje pirtys buvo pradėtos statyti visuomeniniam naudojimui ir kituose Rusijos miestuose. Sibire pirmąsias pirtis pradėjo statyti į Sibirą ištremti Lietuvos sukilėliai, ir nors nuo Petro I-jo laikų galiojo įsakymas statyti pirtis visose Rusijos gubernijose, kai kurie Sibiro valdininkai lietuvių pastatytas pirtis liepdavo nugriauti, „ibo nebilo by smuty v narode" (kad nekiltų tautoje maištas)...

Kad garinė pirtis Rusijoje yra naujas reiškinys, rodo ir pirčių terminologija. Rusiškas posakis „v baniach paritsia" (pirtyse kaitinamasi). Tuo tarpu lietuviai savo garinėse pirtyse ir maudosi, ir prausiasi, ir kaitinasi, ir garinasi, ir vanojasi, ir periasi. Rusai gi periasi „venikami", kuriais ir grindys šluojamos... Lietuviai grindis šluoja šluotomis, o periasi ir vanojasi vantomis. Ir kaip nė viena pasaulio tauta lietuviai perimuisi naudoja net 54 gydomųjų augalų vantas!

Rusams okupavus Lietuvą, jos patriotai pradėjo partizaninį karą. Lietuvos kaimuose, vienkiemiuose beveik prie kiekvieno namo buvo pirtis, neretai jos stovėdavo kaimo pakraščiuose, palei upes ar ežerus. Todėl jos buvo dažnai lankomos partizanų, kur jie ir nusiprausdavo, ir pasišildydavo. Rusijos KGB specialiu įsakymu paliepus nugriauti visas kaimų ir vienkiemių pirtis, labai nedaug jų išliko iki šių dienų. Sovietinės okupacijos metais lietuviškų garinių pirčių nebuvo daug. 1987 m surašymo duomenimis Lietuvos kaimuose jų buvo tik per 30 000 (neįskaitant pirčių, įrengtų sodo nameliuose, gyvenamuosiuose namuose ir jų rūsiuose).

 Na, o pavadinimas „rusiška garinė pirtis" atsirado sovietmečiu pradėjus statyti visuomenines pirtis miestuose, miesteliuose ir net „kolchozuose". Šiose pirtyse būdavo prausiamasi, maudomasi ir kartais, jei mokėdavo geriau įrengti pėryklą, net periamasi. Prausiamuisi būdavo naudojami rusiški metaliniai „tazikai", kuriuose žmonės atsinešdavo karštą ar šaltą vandenį. Visuomeninėms sovietinėms pirtims duotas „rusiškų garinių pirčių" pavadinimas prigijo, o prie jo išplitimo prisidėjo ir sovietinės nomenklatūros, ypač „kolchozų" pirmininkų ir „partorgų" jau žymiai vėliau įrengiamos prašmatnios pirtys, kuriose savaitgaliais buvo ne tiek garinamasi, kiek keliamos daugiadienės orgijos girtuokliaujant ir paleistuvaujant. Sovietmečiu ypač išpopuliarėjo suomiškos pirtys-saunos. Prabangias, reprezentacines, gražiausiuose vietose prie ežerų, upių ir tvenkinių statėsi komunistinės nomenklatūros šulai, ministerijų vadovai, gamyklų direktoriai, "kolchozų" ir net didesnių įstaigų vadovai.

Šiandien, reklamuodami savo garines pirtis verslininkai, vadina jas „rusiškomis pirtimis". Tai ir norisi jų paklausti -  ar tai yra duonkepės krosnys, ar tai yra ypatingai prasti, patyčias skatinantys įrenginiai? Lietuviškos pirties tradicijų atgaivinimas, neabejotinai turėtų neįkainojamos vertės lietuvių tautos savasčiai, gyvensenai, sveikatai ir higienai.

A.Vincentas Sakas

El.paštas: vincentas.sakas@takas.lt

Vėliau pristatysime straipsnius apie lietuviškų pirčių istoriją; išskirtinius pirties paruošimo būdus, naudojamas priemones (žolelių vantas, įvairių rūšių medų, nuovirus, karštus akmenis, aromaterapiją) ir jų sveikatinamąją vertę.