Šiek tiek istorijos apie lietuvių garines pirtis
A. Vincentas Sakas, 2007-07-02
Lietuvių pirtis pirmą kartą paminėta pačių rusų, vadinamajame Ipatijaus, metraštyje, iš kurio sužinome, kad Lietuvos kunigaikštis Treniota buvo nužudytas „einantis į mylnicą" ( tai dar vienas įrodymas, kad rusai neturėjo pirties, o lietuvišką pirtį vadino jiems suprantamu žodžiu - mylnica, t. y. pirtį). Po Mindaugo mirties 1263 m. Treniota užėmė Lietuvos sostą ir gyveno, kaip manoma, Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare. Lietuvą jis valdė tik apie dvejus metus, todėl galima daryti prielaidą, kad lietuviška pirtis galėjo būti pastatyta dar Mindaugo valdymo laikais (1236-1263). Ši pirtis buvo atskiras trobesys, į kurią iš gyvenamojo namo (rūmų) reikėjo ateiti per sodybą.
P. Dusburgietis „Prūsų žemės kronikoje", aprašydamas 1190-1326 m. kryžiuočių veržimąsi į Rytų Pabaltijo žemes, paliudija apie vieno Sūduvos kaimo „nuteriojimą" ir dešimties pirtyje besimaudančių vyrų išžudymą. Kaimu (vila) buvo vadinama vietovė su žmonėmis, priklausiusiais feodalo (vitingo) tėvonijai (alodui). Nužudytų vyrų skaičius rodo, kad pirtis buvo nemaža ir tikriausiai priklausė ne vienai šeimai, o kelioms arba net ir visam kaimui. Tai leidžia manyti, kad egzistavo specializuotas valstiečių gyvenvietės trobesys.
Jarmolino, Sofijos ir Prisikėlimo vienuolynų metraščiuose rašoma, kad Lietuvos kunigaikštis Algirdas XIV a. pirmojoje pusėje pėrėsi Vilniaus pilies pirty su vienu stačiatikiu, vėliau paskelbtu kankiniu ir šventuoju. Metraščiai rašyti XV a. pabaigoje ar XVI a. pradžioje, t. y. praėjus daugiau kaip šimtui metų nuo įvykio. Tegul tai būtų ir metraštininkų išsigalvojimas, bet pats faktas liudija, jog XV-XV| d. vienuoliai neabejojo, jog XIV a. Algirdo dvare buvo pirtis.
Apie Lietuvos kunigaikščių dvarų pirtis XIV a. ir XV a. yra ir daugiau šaltinių. 1384 m. Jogaila, dar nebūdamas Lenkijos karaliumi, priėmė Vilnių atsiųstą lenkų pasiuntinį Zavišą iš Olesnicų ir drauge su juo nuėjo į pirtį išsimaudyti.
Švitrigaila, būdamas pas kryžiuočių ordino vyresniuosius, 1402-1403 m. eidavo į Marienburgo pirtį. Būdamas Rygoje 1431 m., jis išsirūpino popiežiaus leidimą maudytis pirtyje net sekmadieniais, kas bažnyčios buvo griežtai draudžiama. Iš to galima spręsti, kad, gyvendamas Lietuvoje, jis dvare tikrai turėjo pirtį. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas, kaip liudija šaltiniai, eidavo į pirtį beveik kasdien.
T. Narbutas, remdamasis senaisiais istoriniais šaltiniais, XIX a. pirmojoje pusėje rašė, kad senovėje turtingieji lietuviai mėgo maudytis šiltose pirtyse, kartais net kelis sykius per dieną. Ponų namuose buvę maži pastatėliai, vadinami pirtelėmis, kuriuose vanduo buvo šildomas ant akmenų. Neturtingieji, t. y. valstiečiai, statėsi „požeminius rūsius" su akmenų krosnimis.
Apie pirčių buvimą XIII-XV a. galima spręsti pagal anuometinius papročius, kuriuos P. Dusburgietis aprašė XIV a. pradžioje. Jo surinktoje medžiagoje, kuri neabejotinai yra iš XIII amžiaus, aptinkame teiginį, kad kai kurie prūsai pirtyse maudydavosi kas dieną. Anot jo, prūsai pirtyse maudėsi „iš pagarbos savo dievams". XX a. etnografams šie duomenys davė pagrindą manyti, kad XIII a. pirties papročiai, kaip, pavyzdžiui, dovanų nešimas, turėjo ir religinį pobūdį.
„Sureliginti" pirties papročius būtų per daug drąsu, nes platesni jų tyrinėjimai neleidžia jų priskirti grynai religinės sąmonės sričiai. Tačiau dėl XIII a. pirtinių papročių sakrališkumo net nekyla abejonių: M. Pretorijaus (XVII a.) žinios apie jaunamartės, gimdyvės vedimą į pirtį su apeigomis ir aukojimais, mirusio plovimą ir alumi užgėrimą pirtyje. Yra pagrindo manyti, kad šie papročiai XIII -XV a. jau buvo įsiseniję.
Senieji rašytiniai šaltiniai taip pat pateikia žinias apie Lietuvos pirtis feodalizmo laikotarpiu. Juose pirties pastatas neaprašomas, ir ligi XVI a. vidurio apie jo architektūrą bei įrengimus mažai ką žinome. Apie tai galime spręsti tik retrospektyviškai, pasinaudodami XVI-XVII a. archyvinių šaltinių duomenimis ir amžininkų paliudijimais. Tačiau XIII-XV a. istoriniai šaltiniai duoda pamatą kalbėti apie pirties pastato buvimą to meto valstiečių ir feodalų bei kunigaikščių sodybose.
Lietuviškose garinėse pirtyse ir gimdydavo, ir atlikdavo apeigas, ir žudydavo...
Suprantama, rusų kunigaikščiai, lankydamiesi Lietuvoje mėgavosi garinėmis pirtimis, kurios čia buvo labai populiarios ir mėgiamos. Deja, nėra išlikusių rašytinių duomenų apie Rusijoje gyvenusių Algirdaičių; Daumanto, valdžiusio Pskovą; Lietuvos vietininkų, valdžiusių daugelį Rusijos miestų, Lietuvių karinės įgulos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės slaviškosios dalies pilyse naudojimasi pirtimis. Teisiog reiktų manyti, kad statydami didžiules iki mūsų dienų dar tebestovinčias pilis Rusijoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje, savo reikmėm jie tikrai buvo surentę nemažą skaičių pirčių, nes anuo metu pirtyse ne tik maudydavosi, bet ir gimdydavo, - gimdyti namuose, troboje nebūdavo leidžiama.
Toks maudymasis ir pėrimasis pirtyse slavams buvo visiškai svetimas ir nesuprantamas. Prisiminkite, kaip lenkams buvo nesuvokiamas ir netgi pavirtęs patyčomis karaliaus Jogailos įprotis ir pomėgis vanotis pirtyje. Beje, atkreipkite dėmesį į dar vienus įdomius istorinius faktus: vaidai, nepageidaujamų žmonių ir konkurentų žudynės būdavo vykdomos ten, kur žmonės būdavo mažiausiai atsargūs, atsipalaidavę, aptingę.
Slavuose ir germanuose žudynės būdavo rengiamos puotų metu, o lietuviai sąskaitas suvedinėdavo pirtyse. Metraščiai mini, kad eidamas į pirtį buvo nužudytas Lietuvos Didysis kunigaikštis Treniota, grįždamas iš pirties nužudytas Traidenis. Kęstučio dukra Danutė, ištekėjusi už Mazovijos kunigaikščio Jonušo liepė jai pastatyti pirtį, kurioje vėliau buvo išpraustas iš kryžiuočių nelaisvės Marienburgo kalėjimo pabėgęs Lietuvos Didysis kunigaikštis Kęstutis.
Pirtyse pagonys lietuviai atlikdavo įvairias apeigas deivei Laimai, gydydavosi, gimdydavo vaikus. Vėlesniais laikais valstiečiai pirtyse mindavo linus, rūkydavo mėsą, džiovindavo odas.
Lietuvos pirtys anksčiausiai minimos XIII-XIV a. Kryžiuočių ir Livonijos ordinų kronikose, rusų metraščiuose, vėliau XV-XVII a. dvarų inventoriuose. 1536 metais Vilniaus miestas turėjo karaliaus privilegiją statytis viešąsias pirtis. Jau XVI amžiuje vien Vilniuje buvo inventorizuota per 60 visuomeninio naudojimo pirčių ir neskaičiuota galybė privačių pirčių. Tuo tarpu Rusijoje pirmoji mokama pirtis buvo pastatyta Maskvoje tik po dviejų šimtų metų, t.y. XVIII amžiuje.
Lietuvoje kaimuose nuo senų senovės pirtį turėjo beveik kiekviena arba kas antra šeima. Tiesa, po rusų okupacijos ir 1708-1711 metų maro, kai Lietuvoje išmirė daugiau nei trečdalis gyventojų, pirčių ypač Žemaitijoje ir Sūduviuose (Suvalkijoj) ženkliai sumažėjo. Prie jų naikinimo ypač prisidėjo rusų okupacinė kariuomenė. "Čia buvo dvaras, kur gyveno paseniūnis. Jį sudegino ganydami arklius, išdykaudami Maskvos kareiviai, o kitus trobesius maskoliai išardę sukūreno" Tokį pat nykų vaizdą matome iš pranešimų ir kitose Lietuvos srityse: didžiausi plotai pavirtę dykuma, daugybe dvarų ir kaimų sulyginti su žeme, laukai apžėlę mišku, galvijai išplėšti kareivių, gyventojai išmirę nuo ligų ir bado, daugybė išbėgioję nuo plėšikaujančių būrių į užsienį arba įstoję į kariuomenę, daugelis išvaryti į tolimus Rusijos kraštus".
Lietuviškos garinės pirties ypatumai
Jei rusai pėrimuisi naudoja daugiausia beržines vantas (su laiku išmoko pertis ąžuolinėmis, kadaginėmis bei dilgėlių vantomis), tai lietuviai vieninteliai visame pasaulyje:
- pėrimuisi naudoja net 54 gydomųjų augalų vantas;
- savo garsiosiose garinėse pirtyse profilaktikos ir gydymo tikslams darosi masažą su įvairaus medaus rūšimis (lauko gėlių, viržių, liepų, grikių, miško ir pan.);
- garinėms inhaliacijoms naudoja įvairų vandenį - pelkių, šaltinių, upių, ežerų, lietaus, o taip pat girų, alų, midų, degtinės, 60 vaistažolių nuovirų ir antpilų skiedinius (geri pirtininkai iki šių dienų žino tų skiedinių proporcijos, beje, jos žinomos ir man). Tik visiški nemokšos ant įkaitintų akmenų pila gryną alų ar midų, - iš karto matyti, kad apie lietuviškas garines pirtis tokie žmogeliai nieko neišmano.
- savo pirtyse mėgsta ir naudojasi kontrastinėmis oro ir vandens procedūromis, apsipylimais šaltu vandeniu, maudymasi eketėse, murkdymasi šalto vandens kubiluose ir voliojimasi sniege.
- Siūlo tokią didžiulę pirčių įvairovę: žemines pirtis, pusiaužemines, juodąsias (dūmines) pirtis, baltąsias pirtis iš rąstų arba molio su šiaudais, pirtis su krusnimi, ant kurio įkaitusių akmenų pilamas vanduo garui susidaryti. Žemaičiai iki mūsų dienų dar naudoja ir kubilines pirtis, t.y. į bet kurioje iš aukščiau minėtų pirčių į būtinai karšto vandens kubilą meta iš upių ištrauktus iki raudonumo įkaitintus akmenis (čia svarbu žinoti. kokie turi būti kubilai, akmenys ir koks vanduo).
- Ir žinoma, pats didžiausias pirtininkų menas yra vantų paruošimas, surišimas, išdžiovinimas, šutinimas, kad periantis nenukristų lapai.
Apie patį pėrimąsi net ir kalbėti būtų šventvagiška, - čia jau visų lietuviškos garinės pirties menų viršūnė ir reikalaujanti atskiro didelio straipsnio. Kam teko pasinaudoti gero vanotojo paslaugomis, tas jau amžiams nebepamirš šios palaimos. Metraščiuose randame, kad Vytauto laikais geras perėjas kainavo tiek pat, kiek keturi žirgai. Perėjai profesionalai savo amatą perduodavo iš kartos į kartą, net būdavo atskiri kaimai, kurių visų gyventojų amatas būdavo mokintis pėrimo meno ir jie savo vaikus, jaunimą ruošdavo atsakingam pirtininkų darbui didikų ir bajorų dvarų ir rūmų pirtims. Kažin kodėl šiandien Lietuvoje niekas neruošia profesionalių pirtininkų?
Ilgus metus, lankydamas įvairiausiais Lietuvos ir pasaulio pirtis, rinkdamas įvairią rašytinę medžiagą, pirtininkų pasakojimus, galiu teigti, kad lietuviai, iš esmės turėjo kitokią, nei kitos tautos, pirties istoriją, tradicijas, pirties statymo principus, taip pat pirties lankymo ir naudojimo būdus.
Šiais laikais vairiais būdais bandoma moksliškai ištirti, kaip geriau naudotis garine, kada pertis vanta, kiek kartų eiti į garinę ir kiek laiko joje būti, kiek kartų per savaitę maudytis pirtyje ir t.t. Žmonės nuo seno tai bando savo kailiu, klysdami ir kažką atrasdami, kūria įvairias metodikas.
Lietuviškoje garinėje pirtyje jokiu būdu negalima gerti alaus ir šiukštu degtinės, - tai būtų didžiausia šventvagystė, pirties išniekinimas, tyčiojamasis iš savęs pačio ir kitiems demonstravimas, jog esi mulkių mulkis. Deja, girtuokliavimo paprotys pirtyse, atsiradęs per rusų okupaciją, prigijo ir paplito. Ypač jis buvo populiarus komunistų nomenklatūrininkų tarpe, kurie, net specialias pirtis savo lėbavimams statydavosi. O juk dar visai nesenai, netgi po karo vyrai alų arba degtinę gerdavo tik po pirties, o degtinės tai tikrai nedaug, tik po „čierkelę" ant galvos geresniam miegui.
Vantų ruošimas Lietuvoje yra taip pat sena tradicija. Kiekviena šeima pasiruošia ne mažiau kaip 50 vantų ir yra nepriimta su ta pačia vanta eiti du šeštadienius iš eilės. Senovėje būdavo ištisi kaimai, kurie specializuodavosi vantų ruošime, rišime ir džiovinimame. Beje, geriausias vantas džiovindavo šiene. Jas parduodavo mugėse ir turguose. Šią vasarą man teko laimė stebėti, kaip vieno regioninio parko darbuotojai šeimomis su mažais vaikeliais, vadovaujant išmanančiam vantų rišėjui - ruošėsi vantas, - gražus, sektinas reiškinys.
A.Vincentas Sakas
El.paštas: vincentas.sakas@takas.lt; info@culinaryheritage.eu
