SPA Pulsas

SAULĖ IR VĖJAS: Saulė ir Vėjas derėjęsi, kuris nuvilksiąs žmogui sermėgą. Vėjas pirmas ėmęs pūsti; pūtęs smarkiai, pūtęs palengva - žmogus vis su sermėga ir su sermėga. Tik saulė ėmus šildyt - žmogus tuoj ir nusivilkęs.

Šioje sakmėje veikia du pradai: moteriškasis švelnusis ir minkštasis Saulės pradas ir rūstusis, Vyriškas, karingas Vėjo pradas. Tačiau sakmės užslėpta mintis nieko bendra neturi su išorinės gamtos reiškiniais, sakmė kalba apie žmones. Žmogus pasirinkęs Vėjo būdą kaip priemonę pasiekti tikslui - paveikti kitą žmogų anksčiau ar vėliau pralaimės ir bus nugalėtas žmogaus, pasirinkusio Saulės pradą. Ši sakmė susišaukia su anksčiau minėtu posakiu „prieš vėją nepapūsi". Esmė slypi tame, jog ankstesnėje sakmėje žmogus pasirinkęs ydingą kelią veikė pasirinkęs grubų veiksmą, kuris būdingas aukštesnei ir galingesnei už jį esybei - Vėjui. Norėdamas įveikti savo kliūtį jis turėjo būti atidus, ramus, paslankus, minkštas ir pasirinkti Saulės pradą, tokių būdu jis būtų apėjęs savo kliūtį. Saulė užuot bandžiusi jėga, kaip Vėjas įveikti kliūtį, susidoroja naudodama šviesą ir šilumą, švelnų postūmį, kuris sąlygoją žmogų patį „nusivilkti švarką". Šis dėsnis įvardytas ženklais yra teisingo gyvenimo pagrindas. Žmogus užuot brovęsis jėga turi išmokti kitus žmones ar kliūtis įveikti švelniais, apgalvotais postūmiais. Šis senosios lietuvių išminties pagrindas nepapratai artimas senovės kinų taoistų išminčiai, kalbančiai apie ing ir jang pradų veikimą visatoje

EGLĖ IR ŽILVINAS:  Eglė- moteriškumo pradas antžeminio pasaulio dalis. Žilvinas -vyriškumo pradas susijęs su vandenimis- paslaptingąja materijos dalimi . Šioje pasakoje  visą laiką  atrasime kūrybiškąją ir griaunančiąją dalis: pasižadėjimo ir apgaulės, šeimos kūrimo ir jos tragedijos, gyvenimo Vandenyse - gyvenimo Sodžiuje, kūrybą grąžinusią  Eglę į krantą - griovimą paliekantį Žilviną Vandenyse.

Žalčio užkapojimas - tai amžina tema: mes visada esame linkę sunaikinti aukštesnę harmoningesnę idėją, nes jos neatpažįstame. Tamsa naikina šviesą, kad galėtų tapti ja. Tik sunaikinę šviesą suvokiame, kad tai buvo šviesa. O tada jau imame garbinti bei šlovinti - toks keistas (ir gal ne vien lietuviškas) dėsnis.

Žaltys yra savotiškas lietuvių tautos pagoniškasis nukryžiuotasis. Toks pats gailestingas , priimantis savo dalią, rodantis begalinį supratimą ir gailestingumą - nepuola keršyti ar bausti, jo galios  didžiulės: jis  juk vandenų stichijos valdovas....

Žalčio pasaulis - vandens, minkštų apvalių formų ir aptakių jausmų pasaulis yra žymiai gražesnis, kilnesnis už dalgių ir aštrių formų žemiškąjį gyvenimą. Tai Dievo „įsčios", prisimenančios gal net ir atlantų kultūros laikus; tai tobulesnis angelų pasaulis... Iš dieviškosios gelmės Eglė išeina į sodžių: kraujo - gyvųjų - medžiagos pasaulį. Gyvybė - Eglė su vaikais, išbrenda iš jūros - iš erdvės, gimdančios meilę, ginančios, globojančios šeimą...

Minkštą ir aptakų (Žilviną) nugali metalas, ši stichija grįžta į požemius, į požeminę marių vandenų platybę - ramybės buveinę. Rytų filosofijoje Metalas prasidedančio kitimo pagrindas, suvokiamas kaip perėjimo iš vienos stichijos į kitą pradžia, būties virsmas iš aktyvios materialiosios stichijos į dvasinę-pasyvią. Mes matome moteriškos stichijos sustiprėjimą: Eglė paverčia savo vaikus - Ąžuolą, Uosį, Beržą ir Drebulę medžiais. Tai ne bausmė, tai virsmas jungiantis per Gyvojo Medžio simbolį. Per Gyvybės Medžius sujungiamos trys sferos: Dangaus ,Žemės ir Požemio (Vandenų). Net galingasis Žilvinas nesipriešina vyksmui - virsmui vykstančiam per Drebulę: tai galimybė sujungti Paslaptingąjį Vandens pasaulį (dvasinį) su Sodžiaus (materialiuoju): atvesti į sodžių Ąžuolą - Garbę, Uosį- Meilę, Beržą - Teisingumą .

Bandymas grįžti į Vandenį jaučiamas kaip kryptinga Dvasinė būtinybė - Vandens akivaizdoje vyksta gimimas, krikštas, apsivalymas. Čia atrandame baltiškąjį pirminį penketą - Eglę, Ąžuolą, Uosį, Beržą, Drebulę - analogiją tao filosofijai. Žemės stichijoje vyks ciklinis pasikeitimai, ji jų ašis. Jie taikysis prie vėjo, šilumos, drėgmės, sausumo, šalčio ciklų. Jie taikysis prie pavasario, vasaros, rudens, žiemos virsmų.

Taigi palengva pamatome baltiškąją analogiją Rytų kultūros elementams - energijoms: ugnį, vandenį, žemę, geležį, medį. Tai savitai suvokta ir baltiškoje kultūroje, įpinta į tautosaką, dainas. Ir analogiškai ir ankstyvosioms Vedoms, perduodama sekančioms kartoms. Tuo pačiu savitai įrišant į dainas, sakmes, pasakojimus, padavimus. Suvokti tiesą juk gali tik gerai įsiklausęs, Pamatyti gali tik gerai įsižiūrėjęs ir išjautęs. Tarsi Čiurlioniška Tiesa. Juk ir pas jį mes rasim vandenų platybes, medį, žemę, ugnį ir metalą. Tiesa čiurlena jo sonatose ... Darna- Harmonija žvelgia tylos akimis iš jo paveikslų...

Šie penki elementai randami Rytų pasaulėžiūroje: Metalas -Vanduo -Medis -Ugnis- Žemė

Kinijos meistrai taip pat pastebėjo, kad vieno proceso įtaka kitam gali būti skirtinga. Todėl buvo išskirti papildantys ir griaunantys principai.

U-sin teorijos ir In-Jang koncepcijos sąveika:
MEDIS - gimimo, augimo simbolis, perėjimas iš pasyvios In į aktyvią Jang būseną.
UGNIS - maksimalaus veikimo simbolis, Jan pilnumo išraiška.
ŽEMĖ - centras, ciklinių pasikeitimų ašis.
METALAS - prasidedantis kitimas, perėjimas iš Jang į In.
VANDUO - minimalaus aktyvumo simbolis, In pilnumo išraiška.