SPA Pulsas

Kiekvienoje lietuvių tradicinėje šventėje uždegama aukuro, laužo ar žvakių ugnis.

Ugnis - tai svarbiausias lietuvių tradicijų simbolis. Ne veltui senovėje lietuviai buvo vadinami ugnies garbintojais, o pačiame Vilniaus centre - Šventaragio slėnyje - nuolatos  degė Amžina Ugnis. Kiekvienuose namuose buvo savas židinys, kurio ugnį ypatingai gerbė namiškiai, o Motina rūpestingai prižiūrėjo ir saugojo. Ugnis skleidė ne tik šviesą ir šilumą, ji simbolizavo nenutrūkstamą šeimos ir giminės gyvybę. Bendruomenės Amžinoji Ugnis jungė žmones, vienijo su mirusiais proseniais bei dievais, tikint, kad prie židinio gyvena daugelis mirusiųjų kartų.    

 "Visoje Lietuvoje liaudis ugnį laikė šventa, todėl reikia ją gerbti, gražiai su ja elgtis - sukaupti anglis, gesinti tik šaltu ir švariu vandeniu, neįžeisti, neteršti, nespjaudyti, nesišlapinti, nespardyti ir nemindžioti, nes visa tai yra nuodėmė. Kas ugnį įžeidžia arba teršia, tas susilaukia įvairių bausmių, dar gyvas būdamas, arba po mirties" (J.Balys ,Lietuvių tautosakos lobynas,1951,p.39).    

"Šventom dienom ugnies nuodėguliai ir žarijos vandeniu gesyti nuodėmė - reikia laukti, kolei pati užges" (Salakas). Vadinasi, ir apeigų metu taip elgtis reikia.

"Kai druska nubyra ant ugnelės ir ima spragsėti, sakoma 'Šventa Gabija, būk pasotinta.' "

"Ugniai pakloti patalą" - reiškia ją gražiai apdėlioti, apipilti pelenais (Laukuva).

 "Kuriant namų židinio ugnį turi tylėti, nesidairyti, nors ir kas šauktų"(1854 m A.Kirkoras)

Prie ugnies statomas puodelis švaraus vandens, kad "ugnelė turėtų kuo nusiprausti".

Apeigų ugnis kūrenama ant akmenų židinio ar aukuro. Reikia rūpestingai paruošti malkų, gerų - ąžuolinių. Užkuriant giedama sutartinė "Rimo rimo tūta, Rimo rimo tūta, Sutarjėla, Sutarjėla (SIS.,1587).Sakoma malda ugniai: "Šventa Gabija! Sugobta gabėk, sužiebta žibėk." "Dėkui, ugnele, už šią dienelę, duok sulaukti geros naktelės, apsisaugoti nuo neprietelių, duok surasti paklydėliams kelią". Žodžiai gali būti ir improvizuoti, jais reiškiami norai ir linkėjimai. Dalyviai gali po vieną prieiti prie ugnies, tarti savo linkėjimus, paaukoti. Per ugnį siekiama ryšio su protėviais ir dievais. Ugniai aukojama duona, grūdai, alus, žolynai, gėlės. Apeiga pastiprinama einant aplink Ugnį pasauliui tris kartus. Susirinkusieji taip pat gali eiti ratelį aplink aukurą.

Gyvoji Ugnis "būna tada, kai ji atsiranda trinant medį ar skeliant titnagą, arba pernešama iš kitos ugniavietės. Apie Ugnies gerbimą rašo "Druvis" 1992 m., J.Balys,"Lietuvių tautosakos lobynas", t.1-2, Bloomington, 1951m., P.Dundulienė, Ugnis lietuvių liaudies pasaulėjautoje, Vilnius, 1985 m.

Ugnis švarina. Apie Bubių piliakalnį pasakojama: "Čia ant kalno gyvenę trys žyniai - vienas vyresnysis, du padėdraugiu... Žmonės nešė Dievui ir jiems negyvų aukų ir kas sykis turėjo drauge atvežti tam tikrą smėlio kiekį... Ant kalno rusėjusi ugnelė, kiekvienas nusidėjėlis ateidavęs ten lyg išpažinties ir laikydavęs rankas ties ugnimi kokia dešimtį minutų, kol galėjęs pakęsti, ir pasišalindavęs nusikratęs visomis nuodėmėmis".

 Lietuvių Amžinosios Ugnies reikšmingumą savo kūriniuose liudija Vydūnas. Štai kelios ištraukos iš "Amžinosios Ugnies": Tu, Amžina Ugnie, būk maloni! Tu išklausyk manęs nakties tamsoj....Tad supratau jog Lietuvą apgins, Kurs Amžiną apsergės mūsų Ugnį....Palaimintas yra žmogus, kurs kelionėj į amžinąją  Romuvą ieško ir nori Amžinos Ugnies šviesoj gyventi visuomet.

Nekenks tam niekas. Išvyskime, kas amžina ir šventa!