SPA Pulsas

Šaltinio ir rasos galios taip pat susijusios su Saule. Žymiausios šventvietės būna prie šaltinių, upelių, ežerų. Kiekviena apeiga prasideda nuo vandens - atsigeriama vandens, nusiprausiama, prausiamasi pirtyje. Pirtys turėjusios ir sakralinę paskirtį. St. Daunio- baltų paprotinės pirties tyrinėjimų patriarcho darbuose randame atskleistus kosmologinio pasaulio suvokimo aspektus susijusius su pirtimi, jos sakraliniais ritualais: „...dar žalvario amžiuje žinotas statinys, vadinamas pirtimi, kuriame ne tik gyventa, bet garintasi, pertasi... Žodis „milti" reiškė karšto akmens ir vandens meilę, susijungimą, santuoką... Vidurio Rytų Lietuvoje dar 20 a. Viduryje dar daug kas vandenį šildė loviuose ar kubiluose, leisdami į juos iki raudonumo įkaitintus riedulinius akmenis. Šis procesas buvo vadinamas milimu... Tokiu pat  būdu buvo šildomas vanduo kūdikiams prausti.

Tai akmens amžiaus atgarsiai. Tada kitokio būdo viralui virti nežinota. Toks virimo būdas, išlaikytas per kelis tūkstantmečius , tapo tarytum tradicija... „Jau miltas vanduo" (Tverečius), „Eisim pirtin, mačiau akmenis milia", (Daugėliškis, Ignalinos r.). Etimologiškai žodis „milti" giminingas veiksmažodžiui „pamilti", „ sumilti"(„ale sumilimas: čiulbasi, čiulbasi".(Vilkaviškis), „primilimą"(„Kad tik dievas duotų jai primilimą, o mano brolelis seniai ant jos dantį gelia"(Vilkaviškis). Palyginimui: sanskrito milati- „sujungti", „suvienyti", milata- „sujungtas", „suvienytas". Lietuviams buvo žinomas žodis milinys, meilė, potraukis. "Vaikui užėjo milinys - ans maloninas"( Šatės, Skuodas).

Gimdyvės garinimas pirkioje ant kubilėlio arba moters gimdymas prigarintoje pirtyje taip pat susijęs su pasaulio kūrimo vaizdiniu. Lietuvoje žmogaus gimimas bei gimdymas buvo tiesiog vadinamas pirtimi: "Tai ir tu esi gerą pirtį pėrusi", - sakyta atėjus lankyti gimdyvės. S. Daukantas samprotavo, kad pasaulis yra išperėtas. Žmogaus gyvenimas taip pat vadintas pirtimi. Apie Skuodą sakoma: „Ana tokią pat pirtį yra pėrusi, kaip ir aš", t.y. taip pat sunkiai, vargiai gyvenusi.

Perkūnas, kaip atmosferinė jėga, buvo vyriausiasis pirtininkas "Dangaus pirtyje". Prisiminkime S. Daukanto teiginį, „kad iš pradžių nebuvo nieko, tik dumpis" tai yra garas , rūkas. Rituale „garo dėjimui" suteikiama svarbi reikšmė. Buvo tikima, kad garuose vanojantis vanta, įgyjama dviejų kosminių pradų milimo energijos ir šitaip grįžtama į pasaulio pradžią, kai dar tebebuvo švarus rūkas, tolesnių pasaulio kūrimosi procesų neužterštas ir dėl to valantis.

Paruošiamas specialus švarus vanduo atskirame mediniame inde, vanduo semiamas mediniu kaušu, apie Švenčionis dar 20 a. prieš liejant "pirmą garą" (kaušą) persižegnojama, visų tylima susikaupus; latviai jį skiria dvasioms: „Šis kaušelis dvasioms"- griniem. Po to į vandenį pamirkomos vantos ir dedamos ant krosnies pašutinti, pašutinus pagal tradiciją dedamos ant plautų, o jei jų nėra, išdalijamos į rankas...