SPA Pulsas

...Dievas, sukūręs pasaulį, labai puikiai viską surėdė: pradėjo žolės žaliuoti, medžiai augti. Bet velniui nepatikęs toks darbas ir užsimanęs pakenkti Dievui ir gamtai, dėl to užsėjęs žemę akmenine sėkla - smulkiais grūdeliais, kurie labai gražiai augo, plėtėsi ir per tris dienas užplėtė didžius žalumynų plotus. Matydamas velnio paikybę, dievas supyko. Užleido didį šaltį, kuris šaldydamas sutraukė akmenis į didžius ir mažus gumulaičius. Traukiantis akmenims nuo šalčio, velniukai kai kuriose vietose šokinėjo, norėdami suturėti akmenis nuo gumuliavimosi. Dėl to dabar daug akmenų esą su ženklais: rodos, kad žmogaus pėdos, karvių pėdos įsispaudusios tebesančios. Tai pasidarė jau nuo senų laikų, nuo pasaulio sukūrimo, akmenų pasėjimo. Tai etiologinė sakmė, užrašyta šio šimtmečio pradžioje Šiaurės Lietuvoje, kurioje yra išlikusių prosenoviškų baltiškų mitų nuotrupų.

AKMENS STICHIJA 

Akmenys kitados buvo suvokiami kaip skiriamoji vieta tarp dviejų pasaulio sferų - antžemio ir požemio, gyvųjų ir mirusiųjų. Šviesiąją pusę valdo Dievas ir jo sūnus Perkūnas; tai, kas po akmeniu - vėlių valdovas Velinas (po Lietuvos krikšto degradavęs iki folklorinio personažo velnio). Perkūnas ir Velinas yra priešininkai - jų kova suka Visatos laiko ratą. Pavasarį nugali Perkūnas, tada požemio valdovas privalo išleisti žoles žaliuoti; o rudenį Velino išaugusios galios sukausto žemę į gruodą ir sunaikina augaliją.

Kada susiformavo akmenų kultas? Sudievinimo užuomazgos įžvelgiamos neolito pradžioje ir bronzos amžiuje - tuomet rieduliai atstodavo altorius pagonių šventovėse - akmenys laikomi Velnio (Dievo) pasėta sėkla,  dalyvauja kuriant Žemę ir jos elementus:

„Pirmiaus akmenis iš dangaus metė, vienus anksčiau, kitus vėliau".

"Kadaise užėjusi didžiulė tamsi debesis ir pradėjęs karštais akmenimis lyti lietus" (iš dangaus iškritusiais laikomi mitologiniai Lapynų,  Čimbariškių akmenys.)

Mokslininkai, tyrinėjantys akmenų sūkurinius laukus, nustatė, kad kiekvienas akmuo yra susijęs dvipusio ryšio kanalu su kosmosu. Tarsi tai būtų Visatos energetinės - informacinės sistemos dalis. Akmuo baltų kultūroje pažintas anksčiau nei metalas. Energetinių virsmų suvokimas formavosi jau akmens amžiuje. Senoliai jau tada suvokė, kad Akmuo įveikia Medžio stichiją.  Senovės Baltų  kultūros tyrinėjimai rodo, kad upių kilpose, ant skardingų kalnų, energetinėse miškų aikštelėse, prie stambių ąžuolų, energetiškai aktyviose vietose, būdavo įkuriamos šventovės (Alkos, Romuvos). Tiriant tokias praeities šventoves nustatyta, kad jose buvo įvairiai išdėstytų stambių akmenų struktūros. Tokių struktūrų dar yra išlikę kaimyninėse šalyse.

Dažniausiai šventieji akmenys rasdavosi prie upių vingių (Vanduo), ant kalvų (Žemė), apaugusių Šventais Ąžuolais (Medis). Šventas akmuo būdavo ir aukuru, ant kurio užgimdavo šventa ugnis (Ugnis), nešanti žinią dievams ar protėviams (Oras).

Šventų akmenų laukai liečiasi su energetiškai galingų ąžuolų auromis. Per tokius energijų susilietimo taškus nubrėžta linija yra artima tiesei. Tai reiškia, kad šiuo energo-informacinio ryšio kanalu tekanti informacija gali būti fiziškai suvokiama. Baltų žyniui telikdavo tiktai susikurti atitinkamos formos lazdą - anteną ir jis jau galėjo pabandyti nuskaityti Visatos Kūrėjo informaciją. Matyt, neatsitiktinai Kristaus amžininkas Tacitas rašė, kad jo tėvynainiai - išminčiai bendravimo su Kūrėju mokėsi iš Baltų žynių.

Lietuvos akmenys, turintys gydomųjų galių:

Mockaičių akmenys, Lukonių akmens dubuo, arba po lietaus (po pirmos perkūnijos ant akmenų susirinkęs vanduo, kuris yra nepaprastas, gydo:

„Kada atsikeliu ryte, jei palyta, tai tėvukas sakydavo: Eik nusiprausk...Tą vandenį įdubime susirinkusį kažkokiu stebuklingu laikė...

O kai palydavo, sakydavo: Susirinko vandens, eikit vaikai apsipraust"

....Kai seniau palis lietus, eidavom, iš šito pėdo gerdavom vandenį šitų ir mazgodavomės, sako šventas šitas vanduo..

...pėda, kurią velnias įspaudęs. Po lietaus ji pilna vandens. Moterys, grįždamos iš lauko karves pamelžusios, šieną grėbusios ar rugius pjovusios, užsuka prie Velnio pėdos, pasitrina sopamas vietas ir išgyja...apsaugo nuo Perkūno.

Akmenys su „pėdomis" teikia galimybę judėti (keliauti ) aukštyn ir žemyn. Tai patvirtina , kad pėdą akmenyje žmonės laiko arba Velnio (gyvenančio požemyje), arba Dievo (buvojančio danguje) pėda.

Akmuo dažnai laikomas paskutiniu laipteliu Dievui žengiant į dangų: "Seneliai sakydavo, kad nuo to akmens senasis dievas į dangų nužengęs ir palikęs savo pėdą akmenyje", arba pirmutiniu pjedestalu žemėje: „Žmonės sakydavo, kad Dievulis /ant akmens/ iš dangaus nužengė.

Stebėdamas po lietaus nuo Saulės įšildyto akmens kylantį garą (vandens virsmą), jausdamas pirtyje kylančio garo lengvumą, senovės žmogus jausdavo palaimą, suvokdavo tos akimirkos dievišką Darną, vieningą Visumą supančioje aplinkoje.

Senovėj buvo tam tikri akmenys, naudojami namams statyti, tvoroms tverti, buvo šventykloms, aukurams, o buvo tiesiog šventieji akmenys, kurie būdavo statomi atskirai ir kurie turėdavo tam tikras funkcijas, kurias žinodavo tik žyniai. Pamatams rinkdavo didelius Jėgos akmenis arba įdėdavo į kiekvieną sieną po vieną tokį. Jėgos akmeniu laikė tamsų, vienoje pusėje aštrų akmenį, pageidautina su kokiu simboliu, ar kryžiumi arba be jų. Jėgos akmenimis būdavo ir gali būti laikomi akmenys iš stiprių Žemės vietų arba susiję su tam tikrais stebuklingais įvykiais, bei „dangaus akmenys" - meteoritai. Šventykų pamatams būtinai būdavo naudojami keturi ar daugiau Jėgos akmenų, į kurių tarpus įterpdavo moteriškus (apvalius arba aptakius) akmenis „bobutes".

Ritualiniai akmenys - tai įdomių formų ir piešinių akmenys su kryžiais, simboliais, žvaigždynais. Vieta jiems statyti buvo kruopščiai parenkama. Statant harmonizuojančias kompozicijas, Jėgos akmenys buvo statomi pakaitomis su bobutėmis. Kompozicijos, skirtos  apvalymo ritualams, būdavo statomos tik iš Jėgos akmenų. Juos renkantis ir statant, būtina kalbėtis su akmenų dvasiomis, kad jos padėtų atrasti geresnes padėtis ir padarytų akmenis lengvesniais.

Trupantys akmenys nebuvo naudojami.Tai mirę akmenys, kurių dvasia jau išėjusi. Tokių akmenų geriau aplinkoje neturėti. Jie geriausiu atveju neutralūs, tačiau dažnai siurbiantys sau energiją. Toks akmuo naudojamas nebent ligoniams su priklausomybėmis, sodinant ant jo Saulei leidžiantis. Stipriai padirbėjusį akmenį reiktų atiduoti upei - vandens virsme jis apsivalys.

Gydymo tikslais nuo akmenų arba iš pėdų buvo renkamos ir samanėlės arba nuskeliama akmens nuoskalų, kurios tarnaudavo kaip talismanai.